PASAULIS PAGAL HARĮ HIULĘ ARBA KODĖL NEPASIRODĖ NEMEZIDĖ

jo nesbo Jei tai būtų tik detektyvas. Jei tai būtų tik eilinė diena Hario Hiūlės gyvenime. Tai būtų ir eilinis šiuo metu geriausio pasaulyje trilerių rašytojo  Jo Nesbo (vis dar neišmokau taisyklingai tarti jo vardą ir pavardę) tobulas romanas. Tačiau šiame romane šmėkščioja ir geriausio Norvegijos detektyvo širdies reikalai. Nors, tenka pripažinti, neskirta Jo Nesbo plėtoti meilės linijos savo romanuose. Daug sėkmingiau jam sekasi pinti detektyvines linijas ir stebinti skaitytojus jų atomazga.

Nors patys romanai lietuviškai leižiami, kiek supratau, ne ta seka, kaip jie yra rašomi, todėl kartais tampa sunku susieti vienus įvykius su kitais ir “prikelti“ jau mirusius (žuvusius) veikėjus, tačiau jau šiuo metu galėčiau išskirti, mano manymu, geriausius Jo Nesbo romanus, išleistu lietuviškai – “Gelbėtojas“ , “Sniego senis“, ir šis – “Nemezidė“. Man stipriausias Jo Nesbo romanas – “Sniego senis“, tačiau “Nemezidė“ savo daugiasluoksniškumu ir keliomis siužeto linijomis bei sąsajomis tarp, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių žmonių ar reiškinių, struktūriškai sudėtingiausias. Jei jau norėtųsi atskirti Hario Hiūlės meilės reikalus nuo detektyvinės siužeto linijos, tai nelabai  ir pavyktų, nes viskas taip susiję ir perspynę, kad sunku išnarplioti. Statue_Nemesis_Louvre_Ma4873

Tiesa, man visas tas keršto spektaklis šiek tiek trukdė įsigilinti į patį detektyvo siužetą, vietomis labia erzino, kartais blaškė, tačiau, kaip bebūtų, romano pabaiga kaip visada nustebino. Ir šį kartą gerokai. Jei dėl laikino Hario Hiūlės atminties praradimo kažkur ties knygos viduriu jau buvo galima viską išsiaiškinti ir kartais glumino, kodėl apskritai ta istorija įpinta, tai dėl banko apiplėšimo teko ilgokai pasukti galvą, o pabaiga visvien suglumino. Tiesa, Nemezidė čia, mano nuomone, menkai pasirodė. Galbūt romanui ir reikėtų kitokio pavadinimo, tačiau, kaip bebūtų, su Jo Nesbo nepasiginčysi. Kaip visada –  nepakartojamas Hario Hiūlės pasaulis.