DYGSNIAVIMAS MINTIMIS ARBA SILENTIUM EST AUREUM

silva rerum “Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką reikia daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuosi, kad mūsų vaikai bus kitokie …“

Kitokia ir trečioji “Silva Rerum“. Jeigu reikėtų tiksliai įvardinti tą “kitoniškumą“, būtų sunku, nes tokias knygas paprastai skaitai daugiau pasikliaudamas savo jutimais, o ne loginiu mąstymu. Dabar, perskaičius knygą, net negalėčiau tiksliai įvardinti savo lūkesčių, kuriuos turėjau pries atsiverčiant pirmąjį knygos puslapį. Ir tikrai turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad galėčiau bent iš dalies sudėlioti savo įspūdžius logine seka.

Negaliu pasakyti, kad knygos siužetas mane nuvylė, tačiau visada jutau šiokį tokį trūkumą to “kažko“, kas verčia vis labiau įsijausti į gyvenimą ten, knygoje. Galbūt todėl, kad manes visiškai nežavėjo Petras Antanas Norvaiša, nes tokiems žmonėms ir realiame gyvenime nejaučiu palankumo. Tačiau turiu įtarimą, kad toks galėjo būti ir autorės sumanymas. Pagrindiniai herojai ne būtinai visada turi būti teigiami. Kartais jie būna tiesiog nelaimingi žmonės, kaip ir Petras Antanas Norvaiša, niekada nepažinęs tikros meilės, nemylėjęs ir niekino nemylėtas, palinkęs ties savo skaičių knygomis, ištikimai tarnaujantis Radviloms, paisantis įsakymo raidės, lojalus iki mirties, siauros pasaulėžiūros ir visiškai be polėkio gyventi.

MARTYNAS MIKALOJUS RADVILATačiau man šio romano pagrindinis herojus, visomis prasmėmis, Martynas Mikalojus Radvila – kunigaikštis raikytojas. (tiesa, dar neišsiaiškinau, ką šis titulas reiškia, tačiau artimiausiu metu, su kolegų istorikų pagalba, pasistengsiu tai padaryti). Galbūt jis ne visada teigiamas, ne visuomet pateisinamas, tačiau tuom ir įdomus. Todėl, kad išdrįso mąstyti kitaip, elgtis kitaip nei reikalavo to meto tradicijos ir papročiai, įsipareigojimai ir diplomatiniai susitarimai. Pašėlęs, atviras naujiems potyriams ir žinioms, tolerantiškas kitiems, tiesiog aistringai gyvenantis savo gyvenimą, toks Martynas Mikalojaus iš tiesų negalėjo likti nepastebėtas. Jo sugebėjimas būti kitu, kitokiu nei daugelis, išsiskirti iš minios, turėti savo nuomonę, toleruoti (su kai kuriom išlygom) kitų nuomonę, pagarba moteriai (taip pat, su kai kuriom išlygom) kliudė, kėlė sumaištį ir šiek tiek lenkė tą laikmetį. Nepaisant to, kad vėliau buvo ištrintas iš visuomenės ir šeimos kaip žmogus, kaip asmenybė, jo gebėjimas net ir juodžiausiom valandom neprarasti savito humoro jausmo ir gebėjimo pasišaipyti iš savo priešų, galėjo kelti tik susižavėjimą. Tai bene gyviausias viso romano personažas, nors vėliau ir buvo ištrintas iš giminės istorijos.

URSULE RADVILIENE Šiandien Vilniuje, einant Vilniaus g., visada prisiminsiu Prancišką Uršulę Radvilienę. Moterį, kuri kūrė tada, kai kaip tikra erezija skambėjo tai, kad moteris gali turėti sielą, kad moters siela gali būti netgi arčiau Dievo, kad ji gali būti lygi vyrui. Galima kalbėti ir apie jos socialinę padėtį, kuri, be kitą ko, suteikė jai visas galimybes save kūrybiškai išreikšti. Tačiau, nereikia pamiršti ir to, kad net ir gyvenant rūmuose, ne visos garbingos ponios gebėjo užsiimti daugiau nei nesibaigiančiu grįžtančio iš savo svarbių darbų vyro laukimu, nuolankiu ir pagarbiu tylėjimu prie stalo, dievobaimingu saves atsižadėjimu už būtas ir nebūtas nuodemes. Geriausias to pavyzdys – Petro Antano Norvaišos žmona,visiškai nematoma ir negirdima po namus slampinėjanti moteriškė, tačiau labai  gerai atliekanti žmonos pareigas (jos nuomone). Pranciškos Uršulės Radvilienės subtilūs pokalbiai su Petru Antanu Norvaiša,  jo paties žavėjimasis ja ne tik kaip savo šeimininke, bet ir kaip moterimi, kuri pasirodo gali mąstyti ir protingai kalbėti, jos savigarba, išmintis užmerkiant akis prieš nereikšmingus faktus, o kartu nepaliaujamas tikėjimas geresniu pasauliu daro ją išskirtine visoje šioje istorijoje.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejs, įsikūręs Mažuosiuose Radvilų rūmuose, tikiu, kada nors ateityje, pakvies visus susipažinti su  šia išskirtine moterimi ir jos kūryba. Silentium est aureaum, tačiau kai kurios istorijos turi būti papasakotos.

LIETUVOS TEATRO MUZIKOS IR KINO MUZIEJUS