PIRMA PAŽINTIS ŠIMTUI METŲ VIENATVĖS

markesas_simtas    Nepaisant to, kad kažkada seniai teko matyti filmą “Meilė choleros metu“, po šio filmo tai pirma tokia artima pažintis su garsiausiu ne tik Lotynų Amerikos, bet ir pasaulio autoriumi, pasakotoju, kurio romanuose persipina šiapusinis ir anapusinis pasauliai,  kur stebuklais galima labai lengvai patikėti, kur net patys beprotiškiausi poelgiai atrodo visiškai normalūs ir savalaikiai.

Skaitant knygą nei akimirkai neapleido jausmas, kad žiūri ilgą Lotynų Amerikos novelę. Kur gražios ponios su gražiomis suknelėmis plazda po rožių sodus, džentelmenai juodais ilgais užriestais ūsais kovoja savo kovas su savimi ir visu aplinkiniu pasauliu, kur nepakeliamas karštis, nuolat “dainuojančios“ cikados, pliaupiantys atogražų lietūs, margaspalviai drugeliai, slapti meilės pasimatymai, ieškojimai ir atradimai, nusivylimai ir paklydimai, ištikimybė ir išdavystė. Kaip ir gyvenime. Taip ir turėtų būti – kaip kiekvieno iš mūsų gyvenime. Nesvarbu, kad išgalvotame miestelyje kažkur viduryje dykynių, iš kurio išėjęs turi klajoti ilgus metus, kad pasiektum jūrą, vartus į pasaulį, į kurį gali upe gali atplaukti laivu su prancūzaitėmis, kad ir po septynerių metų, kur didžiausias metų įvykis – klajojantys čigonai su savo skraidančiais kilimais ir ledo gabalais, o žmonės gyvena taip, tarsi visa kita, už miestelio ribų, neegzistuoja, ir Lemties ranka viską surikiuoja savaip, rašydama savo istoriją.

Visa šimtametė Buendijų šeimos istorija sukasi spirale.  Kur pasibaigia realus gyvenimas, kur prasideda gyvenimas “po kaštonu“ – nėra aiškios ribos. Chose Arakadijaus Buendijos palikuonys, kurių vardai skiriasi tik vardų eiliškumu, jo brolio vaikai ir visi tie, kurie vienaip, ar kitaip apsigyvena Buendijų namuose, visi atkartoja tą pačią šeimos istoriją tik šiek tiek nuspalvintą savaip, su savo interpretacijomis. Įpusėjus romaną, jau sunku atskirti, kuris veikėjas yra kuris, kas juos sieja, o kas skiria. Laikas teka, sujungia, išskiria, nuplauna, užlieja gyvenimus. Tiesiog seki tėkme ir mėgaujiesi pasakojimu ir laukti uragano, kuris nušluos Makondą nuo žemės paviršiaus, tarsi jo net nebuvo. Taip užbaigdamas vienos giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, istoriją.

gabriel_garcia_marquez

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s