SUNKI KAIP ŠACHMATAI KNYGA

astuoni   Jau seniai teko skaityti tokią “sunkią“ knygą. Ir ne apimties prasme. O turinio. Knygą, kuri tiesiog “nesiskaitė“. Gulėjo ant lentynos, šalia lovos, ant stalelio, rankinėje, kaip gyvas priekaištas, kad kiekvienas pradėtas darbas turi būti užbaigtas. Reikėjo prisiversti perskaityti iki paskutinio puslapio.

Kokia iš to seka išvada- šios knygos negalima lyginti su Dan Brown romanais, kadangi jei pasiimsi ją į rankas, tikėdamasis, kad tai bus “kažkas panašaus“, teks nusivilti… siužeto dinamiškumu, aštrumu, vingiais, herojais. Ir tai tikrai nepanašu į U.Eco, kaip bandoma pristatyti anotacijose. Nėra tos mistikos, to gilumo, to jausmo.

Ir pati romano idėja, na, švelniai tariant, šiek tiek banaloka – gyvybės eleksyras, kurį norint pagaminti reikia kažką kalcinuoti, oksiduoti, stingdyti, fiksuoti, tirpdyti, virškinti, distiliuoti, garinti, sublimuoti, išskaidyti, ekstraguoti, ceracijuoti, fermentuoti, pūdyti, sklaidyti ir projektuoti. Visi tie procesai labai jau preciziškai išvardinti, tačiau sunku pasakyti, o kuom tos pačios figūros dėtos? Kam jos reikalingos? Ir kas tas raudonas smiltainis, kurį reikia sulipdyti, o paskui ištirpdyti. Ir tos misticizmo žinios, senovinės legendos ir padavimai, įvairių senovės civilizacijų vardijimas toks perkrautas ir padrikas. Jei jau atrodo, kad susiejai tas žinias į vieną visumą – kitame skyriuje pažeriama dar naujų, kurios visiškai nesisieja ir tiesiog sujaukia protą ir tu vėl nieko nesupranti. Tarsi autorė tiesiog pasirinko iš įvairių enciklopedijų žinių ir bandė jas sukaišioti į romano siužetą, turbūt norėdama sukurti bent jau kažkokią įtampą tokiu būdu kurdama “mistinę“ nuotaiką.

Jei jau įtampos šiame romane tai jau tikrai nebuvo, tačiau vietų, kurias skaitant galima buvo kvatotis tai jau tikrai. Ypač iš to mažojo šuniuko Karioko, kuris, kaip ir keista bebūtų, išgyveno visus tuos nerealius nuotykius tiek Amerikoje, tiek Alžyre. O kokia jo veislė? Tiesiog padaras “plunksninio dulkėgaudžio dydžio“. Nors pagrindiniai herojai tikrai ne Chuck Norris’o pasekėjai, bet tai, kaip jie nugali visas kliūtis ir priešus, sudaro įspūdį, kad tai mažų mažiausiai smogiamasis burys .

Ir jei jau tai turėjo būti kažkoks mistinis trileris, tai jau gal buvo galima išvengti tų labai jau atmestinai ir tiesmukiškai aprašytų meilės scenų, kurios tarsi iškrito iš bendro konteksto. Jei jau mes taip orientuojames į istorinio trilerio žanrą, tai gal nereikia tų banalių prispaudimų prie plieninio virtuvės stalo, tų dantų žymių ant pečių, tos visa apimančios aistros ant visiškai sudaužyto laivo denio ką tik praūžus audrai.

Visiškai nesuvokiamas yra  visame romano siužete OPEK vaidmuo ir visos tos neaiškios užuominos apie naftą ir kažkokias kompiuterinės programas, kurios paskui visiškai išnyko ir nebuvo niekur minimos. Tiesiog bereikalingas skaitytojo perkrovimas informacija, kuri tikrai nėra reikalinga, kad suvoktum pagrindinę (mano nuomone) romane mintį –   “Mes būsime kaip dievai“ (Paracelsas).

Realybėje neegzistuoja joks Monglano komplektas, tačiau sklando daug legendų apie kitus, galbūt turinčius panašumų, remiantis aprašymais, pateiktais romane, šachmatų komplektus, kurie gali papasakoti savas istorijas.

239d

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s