PAPRASTASIS KRAPAS IR LAIŠKŲ KNYGA

laisku knygaBūna tokių knygų, apie kurias nekyla rankos ką nors parašyti. Tie sakiniai, žodžiai, mintys ir emocijos turi išbūti, išlaukti savo eilės, įveikti laiko ir emocinį atstumą. Ir ateina toks momentas, kad net negali kitos knygos paimti į rankas ir atversti pirmo puslapio, nes dar neužbaigei istorijos su ką tik perskaityta. Ir dvejoji, ir lauki, ir galvoji…. Kol ta diena išaušta.

Siužeto knygos net neverta perpasakoti. Tiesiog verta ją perskaityti. Vien todėl, kad tai reta galimybė mėgautis tekstu:

“Šaknis ir yra šaknis – pavyzdžiui, medžio. Stipri, lenda, kabinasi, ryją žemę, kibi, siurbianti, nesulaikoma, godi, gyva.“

Man patiko jo plaukimas, sruvenimas ir būtis. Tarsi jis egzistuotų pats savaime, nepriklausomai nuo skaitytojo. Ačiū už tai Sigitui Parulskiui.

Ir fizinio veiksmo šiame romane nedaug. Tačiau tas vidinis, emocinis, dvasinis yra itin intensyvus. Nors atrodo, kas čia tokio emociškai intensyvaus gali būti tuose laiškuose, kuriuos vienas kitam rašo Sašenka ir Volodenka. Tiesiog pasakoja savo gyvenimus skyrium, tačiau sujungtus tai nematomais jusliniais saitais. Nors skiriasi laiko tarpas ir ilgis tarp tų dviejų pasaulių (tai paiškėja jau pačioje knygos pabaigoje), bet pokalbis tarp šių vienas kitą be galo mylinčių žmonių nenutrūksta ir vienas laiškas tarsi papildo kitą, tokiu būdų pindamas visus juos į vientisą istoriją.

“Žiūriu į saulėlydį. Ir galvoju: o jeigu ir tu dabar, tą pačią akimirką, taip pat žiūri į šį saulėlydį? Vadinasi, mudu kartu.“

Aš kartais taip pat pagalvoju, ar jei tu esi čia, o kitas, tau svarbus žmogus, yra ten, ir mes abu tuo pačiu metu pasižiūrėtume į dangų ir saulę jame, ar tai reikštų, kad mes esame kartu šią akimirką?

“Naktį tokiomis akimirkomis taip vieniša ir taip norisi būti kieno nors priežastimi“

Aš mėgstu rašyti laiškus. Man patinka tai daryti. Nors laiškų rašymo ir siuntimo forma ir būdai šiandien skiriasi, tačiau man patinka pasakoti ir dalintis. Ir aš tikrai nesuprantu tų trumpų žinučių, kuriose tiesiog atskrieja kažkoks trumpas tekstukas, iš kurio nieko negali suprasti ir perprasti. Todėl man ši knyga buvo kaip niekad artima. Žavėjo trumpi ir vaizdingi sakiniai (nebūtinai rašyti kilometrus teksto, kad perteikti mintį) – “Be tavęs aš – tuščia pižama, numesta ant kėdės“, gebėjimas lakoniškai ir tiksliai įvardinti prasmes ir esmes – “Oda – juk ne maišas viduriams, pasaulis per ją prisiliečia mūsų“, “Kaupiu savyje kitą kūną ir skaičiuoju mėnulius.“

Ir kaip norėtųsi kai kuriems žmonėms “įkalti“ į galvą, kad

“Ko gero, kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas, ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje. Ir ne šiaip žmogaus, o tokio, kuriam svarbu žinoti, kad tu esi.“

Jei pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuriam svarbu, kad tu esi – tu gyvas, tavo būtis ir buitis nėra beprasmės. Ir tada tampa nebesvarbu, kur tu esi, su kuo tu esi, svarbu, kad šioje planetoje kažkur vaikšto žmogus, kuriam svarbu, kad tiesiog esi.

Ir visai nesvarbu, kad kartai laiškai keliauja tiesiog į kosmosą, kad galbūt jie nebus niekada perskaityti, svarbu, kad jie iš viso buvo parašyti.

Tu juk žinai kad žodžiai, bet kokie žodžiai – tai tik blogas originalo vertimas. Viskas vyksta kalba, kurios nėra.“ ir

Senis besmegenis sielvartauja, kodėl visi gailisi “Titaniko“ ir niekas – ledkalnio?“

250px-MichaelShishkin1209n