ŽIBUOKLĖM PRAŽYDO ŠILELIO ŠILELIO ŠLAITAI…

“Be to, likimas žino, kaip gražinti mus ten, kur turime būti, kai tam ateina laikas“

imagesCA1BNRWY Pradžia nieko gero nežadėjo. Nors…tai geriausia 2011 metų knyga (Library Journal), o romano teisės parduotos daugiau nei dešimčiai šalių. O kam nors atėjo į galvą patikrinti? Ar mes aklai tikime tuom, kas rašoma ant knygos nugarėlės? Prisipažinsiu, man taip pat tokia minitis toptelėjo tik dabar, kai pradėjau rašyti apie tą knygą ir suabejojau savo asmeniniu knygos vertinimu. Juk jeigu jau toks leidinys kaip Library Journal skyrė dėmesį šiai knygai, kas esu aš, kad drįsčiau tai kvestionuoti…

Ir pradėjau savo žibuoklių paiešką. Ilgokai užtrukau, kol aptikau, kad ši knyga nėra geriausia 2011 m. knyga, o geriausia ji moteriškų romanų kategorijoje ir tai kažkur septintoje sąrašo vietoje ir nėra ko jos ieškoti prie absoliutaus knygų dešimtuko, kurį sudaro įvairių žanrų kūriniai. Tada supratau, kas vis dėlto su šia knyga buvo negerai.

Negerai buvo tai, kad imdama knygą į rankas, aš neplanavau skaityti meilės romano ir tas mane trikdė nuo pat pirmo jos puslapio. Net pradėjau įtarinėti vertėją:

Prispaudžiau atviruką prie krūtinės ir gailiai atsidusau“,

Nusprendžiau iš karto eiti į paplūdimį, o daiktus išsikrauti vėliau. Negalėjau ilgiau atsispirti jo traukai, buvau per silpna“,

Pakėliau akmenį ir sviedžiau jį į vandenį kiek įmanydama stipriau ir toliau. Prakeikimas! Kodėl šitaip baigėsi mūsų istorija?“,

“Kol Henris buvo išėjęs, mano ir Džeko žvilgsniai susitiko, bet aš greitai nusukau akis šalin“,

“- Nesijaudink, padėsiu tau paslėpti įkalčius, – šypsodamasis pasakė jis, ir iš karto man patiko“,

“Jei vasara turėjo skonį, jis buvo kramtomosios gumos“,

“… o jo akys buvo tarsi vartai į mano pamirštus jaunystės prisiminimus“  – tokį sąrašą beprasmių sakinių galima tęsti ir tęsti.

O visiška kulminacija – reto banalumo siužetas, kokių realiame gyvenime vargu ar kada pasitaiko, tačiau romanuose jų apstu – neseniai išsiskyrusi moteris (palikta vyro dėl kitos moters) grožisi nuostabiu gamtos vaizdu paplūdimyje bangoms ritantis į krantą ir susitinka viengungį išvaizdų vyriškį, nuo kurio, o netikėtume, pabėgo kas? Ogi auksaspalvis retriveris. Net arbatą norisi gerti be cukraus.

Vėliau netgi pieštuko pagailo, kuriuo aš pasibraukdavau absurdiškus sakinius, dialogus, siužetus. Būtų tekę pribraukyti visą knygą.

Nors… negalėčiau šios knygos visiškai nurašyti kaip menkavertės. Visgi patiko man siužetas – t.y. visas romano siužetas, o ne pavieniai romantiški draiskalai apie tai, kaip šokama skambant Bilie Holiday “Body and Soul“ dainai laužo šviesoje, liečiamasi alkūnėmis, verksmingai aimanuojant dėl savo nesėkmių meilės fronte ir pan. Patiko man tas bandymas įvelti paslaptį į visą šią istoriją. Paslaptį, siejančią visus salos gyventojus. Tačiau suprantu, kad pirminis autorės siekis buvo parašyti meilės romaną, todėl ta praeities kraupi paslaptis tarsi liko neužbaigta, nes pabaigoje dialogai taip “suvelti“, kad sunkiai pavyksta suvokti, kas, kur, kada ir ką padarė ar pasakė. Ar autorei laiko pristigo, ar popierius baigėsi, tačiau ta intriga, ta kulminacija ir neįvyko. Nors trūko tiek nedaug.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet veikėjų vardai parinkti tokie bendriniai (Džekas, Džeinė, Rouzė, Bilas, Henris), kad pavargsti, kol mėgini sudėlioti visus į savo vietas, kad suprastum visą praeities įvykių seką. Gal tik vienas Eliotas liko išskirtinis. Jį ir jo gyvenimą prisimeni be sunkumų.

Negaliu sakyti, kad giliuosi perskaičiusi šią knygą. Kai pripranti (kažkur ties 80 psl.) prie teksto ir pradedi nebesitikėti įmantresnių literatūrinių posūkių, lyg ir pradeda nebeerzinti, lyg ir skaitosi. Reikia gyvenime ir moteriškų meilės romanų.

O pasirodo žibuoklės nuodingos.

imagesCA2TVDUD