PASAKA APIE SNIEGUOLĘ

sniego vaikasKiek šiandien yra pasaulyje snieguolių? Toks klausimas iškyla todėl, kad dabar dažnas net neatsimena tos senosios pasakos apie du senukus, kurie iš sniego nusilipdė sau vaiką (kaip ir kitoje pasakoe sugebėjo ir iš tešlos likučių nusilpdyti pagranduką – tokį pusiau vaiką pusiau augintinį). Dabar vaikai labai gerai žino pasaką apie snieguolę ir septynis nykštukus, tačiau iš kur atkeliavo tikroji snieguolė (drįsčiau taip teigti, kadangi pastaroji pasaka savyje turi gilesnių archetipinių kodų nei blaškymasis po mišką su septyniais mažučiai žmogeliukais) net nepamename. Ir tikrai jau nepamename, kuom viskas baigėsi toje pasakoje. O apie patį pasakos moralą net kalbėti neverta. Gal prieš tai reiktų pavartyti psichologų knygeles, kuriose jie nagrinėja pasakose užkoduotus archetipus, vaizdinius, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą, o paskutiniuoju metu buvo koreguoti ar interpretuoti taip, jog nuo esminės minties nutolo per šviesmečius. Skaitant pasakas reikia mokėti užčiuopti jų esmę, moralą, mintį ar dar kokią nors giją, kuri parodytų, nušviestų, įkvėptų, pamokytų ar dar kaip nors kitaip paveiktų būti ir buitį.

O ką daryti kai tokios gijos neužčiuopiamos? Kai nežinai ką galvoti, kur čia viso to pasakojimo esmė, kur tas pamokymų grūdas, kuris turi įkristi į tavo sielą, sukrėsti, priversti mąstyti? Jei tikiesi skaityti romaną, o perskaitai kažką tarp romano ir pasakos, neaiškaus pobūdžio kūrinį, kuriame ieškai ieškai ir nerandi nieko išskyrus sutrikimą bei abejones savo nuovoka, intelektu, gebėjimais jausti tekstą. O gal tai ir yra kūrinio esmė?
Ar visi nusivylę gyvenimu turėtų patraukti į Aliaską? Kokį reikia jausti nusivylimą gyvenimu, kad patraukti ten, kur šalta, atšiauru, daug sniego ir jokio susisiekimo su pasauliu? Ir tikėtis, kad būtent tokioje vietoje susitvarkys santykiai šeimoje. Tikėtis, kad vyras, su plūgų aręs visą dieną laukus ir sunkiai dirbęs raudamas kelmus dar bus jautrus ir atidus namie, kalbėsis apie jausmus, potyrius, gyvenimą. Na, žmogus tikrai turi būti didelis optimistas, kad tuom tikėtų. Sutinku, kur žmogaus koja nebuvo įkelta, ten viską valdo gamta, o gamta Aliaskoje (bent jau 1920 m.) turėjo būti tikrai įspūdinga. Gal tai ir turėjo įkvėpti naujakurius. Tačiau iš tikro juos įkvėpė sniegas. Įkvėpė desperatiškai suteikti materialinį pavidalą savo didžiausiam troškimui – vaikui, kurio jie neturi. Ir visai nesiverčia liežuvis rašyti, kad to įkvėpimo pagauti jie nulipdė sniego senį besmegenį. Jie nulipdė vaiką. Iki šios vietos suvokiu, kad tas begalinis troškimas, kuris vieno iš poros buvo slopinamas, o kito nuolat kurstomas viduje, ir turėjo kaip nors išlįsti į paviršių kažkokia forma. Tačiau paskui, kai kurios vietos primena siaubo romaną (arba jei knyga būtų ekranizuota – siaubo filmą), kai netikėtai iš miško išnyra mergaitė. Girios būta tankios, o žmonių mažuma. Paskui tas vyras, miręs kalnuose – ar tai Senis šaltis? Ir kodėl mergaitės vardas toks keistas – Faina. Nebuvo gražesnių, simboliškesnių? Nes dabar jis man primena kažką iš romų bendruomenės, tarsi apylinkėse būtų apsistojusi romų klajoklių gentis, o iškeliaudama paliko vaiką, kuris išmoko išgyventi gamtoje, o gera bevaikė pora jį priglaudė.
Kova tarp civilizacijos ir gamtos? Žmogaus gyvenimas ir gebėjimas būti ir kurti savo buitį abiejuose pasauliuose? Galbūt. Bet tada kas ji ta Faina, tas sniego vaikas? Suprantu jei ji būtų matoma ir gyventų tik bevaikės poros pasaulyje, bet kai ji įsiveržią ir į jų kaimynų gyvenimus – įsimyli jų sūnų, išteka už jo, pagimdo vaiką ir … išnyksta. Grįžta į gamtą atgal. Bet palaukite, o kaip vaikas? Jis kas? Tarpinis variantas tarp žmogiškosios būtybės ir kažko atėjusio iš gamtos? Kaip jis turi būti vertinamas? Kaip tąsa, kaip įrodymas, kad žmogus yra gamtos kūrinys?
Jei pirmą dalį romano buvo galima vertinti ir pusiau filosofiškai, tai antra dalis, kurioje Faina įsimyli vaikiną, jau visai viską sugriovė ir nuvairavo idėją visai į kitas lankas. Visas siužetas tiesiog akyse subanalėjo. Tie žvilgsniai, susitikimai, pasimatymai miškuose, paskui vestuvės, vaiko laukimas ir gimimas – tarsi iš meilės romano. Argi labai jau romantiška ir tikrai verta meilės iš pirmo žvilgsnio gulbės žudymo scena? Negi vyrai, pamatę moterį sukant galvą gulbei (kalbant realiai – galbūt vištai ar žąsiai, nes sunkiai pakiltų ranka galabyti tokį didingą paukšti ) galėtų ją įsimylėti? Ar čia toks esminis instinktas kai mirtis tampa seksuali?

Jei jau taip magėjo perpasakoti pasakos siužetą, reikėjo kalbėti (t.y. rašyti) vengiant tų žmogiškųjų banalybių arba užbaigti romaną toje vietoje kai Faina supranta, jog myli kaimynų sūnų. Ir palikti skaitytoją spėlioti, o kuom gi viskas čia galėjo baigtis. Kaip galėjo susijungti žmogus ir gamta? Dabar gi pabaiga tokia kažkokia nekokia – dingo, išgaravo vaiko motina, ištirpo (nors už lango žiema – dar vienas neatitikimas, nes pasakoje snieguolė ištirpsta). Ir kas toliau?
Iš esmės negalima teigti, kad knyga prasta. Ganėtinai įdomu, nes jautiesi kaip skaitytum kažkokią mistinę istoriją, kur nežinai, ar čia viskas tikra, ar netikra. Viskas šiek tiek suvelta, tačiau skaityti įmanoma. Vien todėl, kad pasaulyje atsirastų ir daugiau snieguolių, nei ta, kuri draugauja su septyniais nykštukais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s