VIENA DVIDEŠIMT METŲ TRUNKANTI DIENA

viena diena Ačiū Dievui neatėjo į galvą mintis prieš skaitant knygą pažiūrėti filmą (nors aš niekada taip nedarau, nes nenoriu susigadinti skaitymo malonumo). Mano Ema ir Deksteris visiškai kitokie nei ekrane.

Perskaičius paties filmo anotaciją su siaubu teko suvokti, kad kai kas perdaryta iš esmės. Pakeista turbūt su tikslu, kad tingintiems galvoti nereiktų to daryti ir vargintis. Arba rašiusysis tą anotaciją visiškai neskaitė knygos. Nieko Ema su Deksteriu nesitarė ir neplanavo. Tai aiškiai pasakoma romano pabaigoje – “Tikiuosi, dar pasimatysime“. Ir susitinka jie ne specialiai būtent tą dieną. Kartais tik pasiskambina vienas kitam. Žodžiu, visiška nesąmonė su tuo filmu. Nors reikės pažiūrėti ir pasipiktinti kai kuriomis vietomis (tikiuosi, kad tokių bus).

Aišku, kodėl turėčiau piktintis, juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai scenaristai sudirba knygą taip, kad žiūrintiems būtų viskas aišku jau po dviejų valandų, kad nereiktų dar kelias dienas mąstyti ir svarstyti. Juk užtenka tik žvaigždių pagrindinėms rolėms ir viskas – pats siužetas tampa nebe toks jau ir svarbus. O piktintis noriu todėl, kad kažkodėl tai man ši knyga yra pakankamai artima siužeto prasme. Tik, kad pabaiga skiriasi. Ir konkrečios dienos nėra. Todėl tas perdirbimas siužeto, jos supaprastinimas ir bet kokie pokyčiai jame, man yra svarbūs. Tačiau čia ne apie tai.

Kokia knygos esmė? Žmonės keičiasi. Ir tai ganėtinai gerai matosi kai prisirišama prie vieno kokio tai atskaitos taško – pavyzdžiui konkrečios dienos. Ir kad nebūna žmogaus gyvenime vien pakilimų. Mes banguojame kaip kardiogramos. Visomis prasmėmis, kai bus vientisa linija – nebebus mūsų.

Kaip reaguojame į tuos pokyčius? Tai priklauso tik nuo mūsų. Ir savo sprendimais koreguojame savo ir aplink esančių žmonių gyvenimus. Netgi kitų žmonių pasirinkimai įtakoja mūsų gyvenimą ir lemia tai, kokie mes konkrečiu metu esame. Jei mes nebūtume parašę vieno ar kito laiško, jei nebūtume paklausę telefono numerio, jei nebūtume nuėję į vieną ar kitą renginį? Ar mes būtume tokie patys? O gal gyventume visiškai kitą gyvenimą, su kitais žmonėmis? Gal vienas skambutis, laiškas, susitikimas ir nulemia visą mūsų gyvenimą? Gal be reikalo blaškomės visą savo gyvenimą ieškodami kažko toookio, o tas kažkas visada yra šalia. Tereikia pasistengti pamatyti.

Tai nėra banalus meilės romanas su pilnais puslapiais atodūsiu ir dialogų “tu mane myli, tu manęs nemyli“. Emos meilė Deksteriui kitokia – paleidžianti, atleidžianti, aukojanti, palaikanti ir laukianti. Laukianti kada Deksteris praregės ir pamatys ją šalia, atras ją ir suvoks, kad jos jam visą gyvenimą ir trūko, kad tik su ja jis bus laimingas. Stebėtina, kaip mes žmonės mokame apsunkinti sau gyvenimą – dvidešimt metų blaškytis tarp neaiku ko, o paskui džiaugtis tik tą trumpą laiką, kurį likimas buvo tau numatęs. O gal reikėjo paprasčiau? Sutikai žmogų, patiko, myli – būk kartu.

Kokia Deksterio meilė Emai – sunku pasakyti. Šiek tiek savininkiška, šiek tiek iš “Savaime suprantamų meilių“ serijos, šiek tiek egoistiška. Kai jam blogai, kai liūdna, nesiseka, kai neturi prie ko prisiglausti – tada Ema turi viską mesti ir lėkti pas jį (nors ne visada ji tai daro). Kai jam sekasi, kai karjeros virūnėje, kai laisvai liejasi alkoholis ir milteliai – jam gėda, kad Ema nedalyvauja jo gyvenimo šventėje ir nesuvokia, kokia ji atsilikusi nuo pasaulio. Kai jį palieka žmona, kur jis važiuoja? Ogi į Paryžių pas Emą. Kodėl? Nes žino, kad ji jį myli, kad lauks, palaikys, padės, parems, kad mylės jį ir tokį – be karjeros, be pinigų, be socialinės padėties, kad jis jai visada buvo svarbus ir brangus. Ar tai sąžininga? Ne. Ar tai gerai? Manau, kad taip. Nors ir po dvidešimt metų, visgi galų gale tarp jų niekas nestovi (karjera, žmona, draugai, pinigai) ir jie iš tikro gali džiaugtis vienas kitu. Gaila, nes reikėjo laukti dvidešimt metų, kad vienam iš jų prašviesėtų. O juk reikėjo tik žengti pirmą žingsnį.

viena diena filmas

RAUDONGURKLĖ

raudongurkle Pasaulyje egzistuoja toks fenomenas kaip skandinaviškas detektyvas. Kada ir kodėl jis toks atsirado, sunku kam nors dabar ir pasakyti, tačiau skandinavų autorių detektyvai yra vieni skaitomiausių ir labiausiai vertinamų. Nors tai ir parodoksalu, nes būtent skandinavai yra laikomi vieni ramiausių tautų (nepaisant keleto baisių atsitikimų, kurie karts nuo karto sukrečia visą pasaulį). Šis fenomenas buvo analizuojamas, svarstomas, tiriamas. Surasta keletas paaiškinimų, kodėl taip yra, ir kodėl ne amerikiečių detektyvai yra laikomi geriausiais. (mano subjektyvia nuomone, amerikiečiai užleido pozicijas tada, kai pradėjo “kepti“ detektyvus pagal vieną scenarijų, turbūt, kad paskui Holivudui būtų lengviau filmuoti). Nors negalima paneigti ir to, kad netgi JAV yra gerų detektyvo meistrų, kurie priverčia skaitytojus krūpčioti ir sukti galvas.

Taigi, kas skaitė bent vieną Jo Nesbo kūrinį, neturėtų būti nustebintas šio romano. Nors gal ir turėtų, nes čia ne vien detektyvas, čia ir istorija šalies, tautos, paskirų žmonių, kurie buvo įtraukti į tos istorijos verpetus ir kaina, kurią jie turi sumokėti už savo praeities sprendimus. Ir aišku, Haris Hulė – pagrindinis visų Jo Nesbo romanų veikėjas (nors sklinda kalbos, kad jis jau baigia savo profesinę karjerą ir greitu laiku šviesą išvysiančiame dešimtame romane jis pasirodys paskutinį kartą).

Siužetas artimas ir aktualus Norvegijai, ypač po Breiviko siautėjimo ir visų to padarinių. Tačiau ir praeityje šalis turėjo reikalų su tokiais individais, kurie “gynė“ šalį nuo okupantų pamiršdami, kad tarnauja kitiems. Čia netgi negalioja posakis, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažiausia, nes mažiausios net nebuvo. Tačiau, kaip ir interviu minėjo pats rašytojas, užaugęs šeimoje, kurioje buvo ir tų kurie kariavo nacių kariuomenėje, ir tų kurie išėjo kariauti partizaninį karą, mes negalime teisti visų šių istorijų dalyvių, nes istoriją paprastai rašo nugalėtojas, o lieka neišklausyta pralaimėjusioji pusė, kurios to meto sprendimai taip pat buvo nulempti vienokių ar kitokių juos pateisinančių aplinkybių. Ir kas esame mes, kad dabar, patogiai sėdėdami ant foteliukų galėtume oriai postringauti apie tai, kas tuomet buvo teisinga ar neteisinga. Belieka tik klausytis istorijos. Ir mokytis iš klaidų.

O istorija iš pirmo žvilgsnio paprasta. Kažkur šmėsteli retas šautuvas ir Haris Hule užsikabina už šios, iš pažiūros visiškai nereikšmingos, informacijos. Vėliau susipina dvi siužetinės linijos, kuriomis keliaujama laiku.

Kas sužavėjo? Meilės istorija tarp iš komos pabudusio “Danieliaus“ ir Helenos. Tas noras būti kartu, tie po truputį bundantys jausmai, tas vienas kito laukimas. Nors tai tik detektyvo vienas iš mažų siužetų, kuris leidžia teigti, kad jei Jo Nesbo kada nors atsibostų rašyti kriminalinius romanus, jis būtų puikus meilės romanų autorius.  Būtent šis meilės romano siužetas nuveda skaitytoją visiškai kita kryptimi, kai norisi manyti, kad esminis senolio tikslas – atkeršyti kažkam už savo prarastą meilę.

Siužeto dinamika nėra nei “perspausta“ savo tempu kai nebesuvoki, kas, kada ir ką pasakė ar padarė, nei tokia lėta, kad norint sužinoti, kokia bus atomazga reikėtų pasirūpinti didelėmis kofeino atsargomis. Viskas taip sunarpliota ir sumegzta, kad iki paskutinio lapo nesi tikras, ar teisingai viską supratai. Nereikia krūpčioti nuo įtampos, nereikia užsidegti visų šviesų namuose, dairytis per petį einant prieblandoje. Tai detektyvas, turintis istorinio romano bruožų ir pagrindinis žudikas (jų ten yra keletas) turi tikslą, kuris susijęs su istorija ir konkrečiais jos herojais.

Beje, aš šią knygą paėmiau į rankas antrą kartą. Pirmą kartą po pirmų dešimties puslapių ji man “neprilipo“ ir teko ją palikti geresniems laikams. Tie laikai atėjo.

“Rizikuoti ar ne…. tokios tos amžinos dilemos“

PASAKA APIE SNIEGUOLĘ

sniego vaikasKiek šiandien yra pasaulyje snieguolių? Toks klausimas iškyla todėl, kad dabar dažnas net neatsimena tos senosios pasakos apie du senukus, kurie iš sniego nusilipdė sau vaiką (kaip ir kitoje pasakoe sugebėjo ir iš tešlos likučių nusilpdyti pagranduką – tokį pusiau vaiką pusiau augintinį). Dabar vaikai labai gerai žino pasaką apie snieguolę ir septynis nykštukus, tačiau iš kur atkeliavo tikroji snieguolė (drįsčiau taip teigti, kadangi pastaroji pasaka savyje turi gilesnių archetipinių kodų nei blaškymasis po mišką su septyniais mažučiai žmogeliukais) net nepamename. Ir tikrai jau nepamename, kuom viskas baigėsi toje pasakoje. O apie patį pasakos moralą net kalbėti neverta. Gal prieš tai reiktų pavartyti psichologų knygeles, kuriose jie nagrinėja pasakose užkoduotus archetipus, vaizdinius, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą, o paskutiniuoju metu buvo koreguoti ar interpretuoti taip, jog nuo esminės minties nutolo per šviesmečius. Skaitant pasakas reikia mokėti užčiuopti jų esmę, moralą, mintį ar dar kokią nors giją, kuri parodytų, nušviestų, įkvėptų, pamokytų ar dar kaip nors kitaip paveiktų būti ir buitį.

O ką daryti kai tokios gijos neužčiuopiamos? Kai nežinai ką galvoti, kur čia viso to pasakojimo esmė, kur tas pamokymų grūdas, kuris turi įkristi į tavo sielą, sukrėsti, priversti mąstyti? Jei tikiesi skaityti romaną, o perskaitai kažką tarp romano ir pasakos, neaiškaus pobūdžio kūrinį, kuriame ieškai ieškai ir nerandi nieko išskyrus sutrikimą bei abejones savo nuovoka, intelektu, gebėjimais jausti tekstą. O gal tai ir yra kūrinio esmė?
Ar visi nusivylę gyvenimu turėtų patraukti į Aliaską? Kokį reikia jausti nusivylimą gyvenimu, kad patraukti ten, kur šalta, atšiauru, daug sniego ir jokio susisiekimo su pasauliu? Ir tikėtis, kad būtent tokioje vietoje susitvarkys santykiai šeimoje. Tikėtis, kad vyras, su plūgų aręs visą dieną laukus ir sunkiai dirbęs raudamas kelmus dar bus jautrus ir atidus namie, kalbėsis apie jausmus, potyrius, gyvenimą. Na, žmogus tikrai turi būti didelis optimistas, kad tuom tikėtų. Sutinku, kur žmogaus koja nebuvo įkelta, ten viską valdo gamta, o gamta Aliaskoje (bent jau 1920 m.) turėjo būti tikrai įspūdinga. Gal tai ir turėjo įkvėpti naujakurius. Tačiau iš tikro juos įkvėpė sniegas. Įkvėpė desperatiškai suteikti materialinį pavidalą savo didžiausiam troškimui – vaikui, kurio jie neturi. Ir visai nesiverčia liežuvis rašyti, kad to įkvėpimo pagauti jie nulipdė sniego senį besmegenį. Jie nulipdė vaiką. Iki šios vietos suvokiu, kad tas begalinis troškimas, kuris vieno iš poros buvo slopinamas, o kito nuolat kurstomas viduje, ir turėjo kaip nors išlįsti į paviršių kažkokia forma. Tačiau paskui, kai kurios vietos primena siaubo romaną (arba jei knyga būtų ekranizuota – siaubo filmą), kai netikėtai iš miško išnyra mergaitė. Girios būta tankios, o žmonių mažuma. Paskui tas vyras, miręs kalnuose – ar tai Senis šaltis? Ir kodėl mergaitės vardas toks keistas – Faina. Nebuvo gražesnių, simboliškesnių? Nes dabar jis man primena kažką iš romų bendruomenės, tarsi apylinkėse būtų apsistojusi romų klajoklių gentis, o iškeliaudama paliko vaiką, kuris išmoko išgyventi gamtoje, o gera bevaikė pora jį priglaudė.
Kova tarp civilizacijos ir gamtos? Žmogaus gyvenimas ir gebėjimas būti ir kurti savo buitį abiejuose pasauliuose? Galbūt. Bet tada kas ji ta Faina, tas sniego vaikas? Suprantu jei ji būtų matoma ir gyventų tik bevaikės poros pasaulyje, bet kai ji įsiveržią ir į jų kaimynų gyvenimus – įsimyli jų sūnų, išteka už jo, pagimdo vaiką ir … išnyksta. Grįžta į gamtą atgal. Bet palaukite, o kaip vaikas? Jis kas? Tarpinis variantas tarp žmogiškosios būtybės ir kažko atėjusio iš gamtos? Kaip jis turi būti vertinamas? Kaip tąsa, kaip įrodymas, kad žmogus yra gamtos kūrinys?
Jei pirmą dalį romano buvo galima vertinti ir pusiau filosofiškai, tai antra dalis, kurioje Faina įsimyli vaikiną, jau visai viską sugriovė ir nuvairavo idėją visai į kitas lankas. Visas siužetas tiesiog akyse subanalėjo. Tie žvilgsniai, susitikimai, pasimatymai miškuose, paskui vestuvės, vaiko laukimas ir gimimas – tarsi iš meilės romano. Argi labai jau romantiška ir tikrai verta meilės iš pirmo žvilgsnio gulbės žudymo scena? Negi vyrai, pamatę moterį sukant galvą gulbei (kalbant realiai – galbūt vištai ar žąsiai, nes sunkiai pakiltų ranka galabyti tokį didingą paukšti ) galėtų ją įsimylėti? Ar čia toks esminis instinktas kai mirtis tampa seksuali?

Jei jau taip magėjo perpasakoti pasakos siužetą, reikėjo kalbėti (t.y. rašyti) vengiant tų žmogiškųjų banalybių arba užbaigti romaną toje vietoje kai Faina supranta, jog myli kaimynų sūnų. Ir palikti skaitytoją spėlioti, o kuom gi viskas čia galėjo baigtis. Kaip galėjo susijungti žmogus ir gamta? Dabar gi pabaiga tokia kažkokia nekokia – dingo, išgaravo vaiko motina, ištirpo (nors už lango žiema – dar vienas neatitikimas, nes pasakoje snieguolė ištirpsta). Ir kas toliau?
Iš esmės negalima teigti, kad knyga prasta. Ganėtinai įdomu, nes jautiesi kaip skaitytum kažkokią mistinę istoriją, kur nežinai, ar čia viskas tikra, ar netikra. Viskas šiek tiek suvelta, tačiau skaityti įmanoma. Vien todėl, kad pasaulyje atsirastų ir daugiau snieguolių, nei ta, kuri draugauja su septyniais nykštukais.