IKI TOL, KAI SUTIKAU TAVE

as pries taveBent jau toks turėtų būti lietuviškas pavadinimas, jei jau siekti prasminio tikslumo.  “Aš prieš tave“ nesusijęs su romano siužetu niekaip, nebent labai jau paviršutiniškai ir siekiant parodyti dviejų jaunų žmonių susitikimą. Perskaičius pavadinimą galimą suprasti, kad tai tarsi kokia priešprieša – aš prieš tave, tu prieš mane. Tarsi kova. Sunku pasakyti, ką turėjo omenyje šio romano vertėja, tačiau jei jau vadovautis anglišku originaliu tekstu “Me Before You“ niekaip nesiverčia “Aš prieš tave“. Gal reikėjo šiek tiek ilgiau paieškoti prasminio lietuviško varianto.

Pati knyga ganėtinai sunkoka. Tačiau ne teksto prasme, o emocine. Net ir perskaičius romaną kurį laiką lieka tokios sunkios nuosėdos viduje. Ir skaitydamas esi verčiamas nuolat sustoti ir susimąstyti apie gyvenimą žmonių, kurie visiškai priklausomi nuo aplinkinių.

Mano nuomone, esminė šio romano gija tikrai ne meilės istorija, kurios manau čia ir nelabai ir buvo. Esminė šio romano mintis – žmogaus apsisprendimas ir prisiimta atsakomybė už savo gyvenimą. Ir aplinkinių moralinė bei emocinė dilema, gebėjimas gerbti artimo žmogaus apsisprendimą nepaisant to, kaip jis tave žeidžia.

“Kai žiūrėdavau į Vilą, matydavau kūdikį, kurį kadaise laikiau savo rankose, dėl kurio visiškai netekau galvos, nes niekaip negalėjau patikėti, kad man nusišypsojo laimė duoti gyvybę tam žmogučiui. Mačiau ką tik pradėjusį vaikščioti berniuką, siekiantį mano rankos, mokinuką, besišluostantį pykčio ašaras, nes jį nuskriaudė kažkoks kitas vaikas. Mačiau jo silpnybes, meilę, mus siejančią praeitį. O jis prašė, kad tai sunaikinčiau – tą vaiką, tą vyrą, visą meilę, visą praeitį“

Visas romanas apie žmogaus kasdien daromus pasirinkimus, apsisprendimus, apie drąsą juos priimti ir paskui susitaikyti su jų pasekmėmis.

Man meilės linija, tas dviejų skirtingų jaunų žmonių susitikimas, nėra labai įtikinama. Galbūt stengiantis išvengti to banalumo ir šabloniškumo iš serijos “gražuolė ir pabaisa“ (visomis prasmėmis) autorė nesigilino į vidinius herojų jausmus. Nors man pasirodė, kad tas jausmas vienpusis. Luizai, niekada nepatyrusiai dėmesio, visada gyvenusiai pagal kitų užgaidas ir tenkinant kitų porekius (savanaudės sesers, mulkio vaikino, patogiai naiviais apsimetančių tėvų) toks Vilo įsikišimas į jos gyvenimą ir vertimas ieškoti, atrasti, keisti, judėti į priekį ir galėjo suteikti vilties, paskatinti pažvelgti į savo darbdavį kitaip, įsimylėti jį. Tačiau Vilui, mano manymu, ji tebuvo savo ambicijų patenkinimas, savo neįvykusio gyvenimo scenarijau pakartojimas ir tarsi kokio projekto įgyvendinimas prieš įgyvendinant savo sprendimą. Jis jau buvo priėmęs sprendimą ir niekas, net moters meilė negalėjo to sprendimo pakeisti.

Aišku, jei jis būtų apsigalvojęs, jei būtų pakeitęs sprendimą, ar būtų tas romanas toks jau ir išskirtinis, ar nebūų tapęs dar vienu meilės romanu su laiminga pabaiga. Tiesa, Vilo atsisveikinimo laiškas galėjo būti ir šiek tiek stipresnis, emocingesnis. Jei jis būtų tikrai mylėjęs Luiza, o ne žiūrėjęs į ją kaip į gerą draugę ir savo paskutinių šešių mėnesių projektą. Skamba man jis kaip mokytojo instrukcija mokytojui. Nei karto iš jo lūpų nepasigirdo žodis “myliu“, apie meilę jis ir savo paskutiniame laiške nerašė. Tik tai, kad ji jį džiugino.

Tokiai savimi nepasitikinčiai merginai kaip Luiza, iki tol kol sutiko Vilą, gyvenimas neturėjo jokių prošvaisčių ir būtų tekėjęs savo vaga, skaičiuojant žingsnius nuo autobusų stotelęs iki savo namų.

me before you

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s