ŠVYSČIOJIMAS KARDAIS

tylioji       Man patinka “knygų linksmieji kalneliai“, kai kurį laiką skaitai tokias dvasingas ir giliamintiškas knygas apie gyvenimo prasmę, pažindiniesi su sudėtingais veikėjų psichologiniais charakteriais, išgyveni kasdienių situacijų atšvaitus savajame gyvenime ir pan., o paskui staiga atsiranda poreikis terapijai ir norisi kažko lengvo, dinamiško, šiek tiek kutenančio nervus. Ir rankos pačios tiesiasi link detektyvų. Paskui po keleto tokių knygų vėl norisi šilto ir ramaus skaitymo. Kaip kalneliuose – pakilimai ir nusileidimai, staigūs posūkiai, paslaptingi tuneliai.

Yra tokių autorių, kurių knygos idealiai tinka “pasivažinėjimams“, tačiau kuriomis lengvai galima persisotinti,  “perdozuoti“. Kaip negali skaityti iš eilės keleto Jodi Picoult knygų, taip ir Tess Gerristen būtina vartoti atsakingai ir dozuojant. Nors pastaroji knyga nėra pati baisiausiai ir įtempčiausia iš visų skaitytųjų. Ir siužetas nėra labai jau toks dinamiškas ir kvėpavimą gniaužiantis.

Galbūt banaliai tikėtasi, jog mitologizuota Rytų kultūra turėtų suteikti romanui unikalumo ir įtampos, tačiau be kai kurių Rytų mitologijos faktų bei istorijos nieko naujo ir labai jau šiurpaus. Negalima sakyti, kad romanas visiškai be įtampos, tačiau tai vienas lengviausių mano skaitytų šios autorių romanų.

Užkliuvo keletas šiame romane silpnesnių vietų – Moros Ailz siužeto linija apie jos pasaulio skirstymą į juodą ir baltą, jos fragmentiškas pasirodymas nusikaltimo vietose – tarsi kažkaip neišbaigta iki galo, tarsi nesusiję su bendru romano siužetu. Nors knygos gale ir gali daryti išvadą, kad ne viskas gyvenime yra dviejų spalvų ir turi būti sudėliota į konkrečias lentynėles, kad teisingumas yra labai realityvi sąvoka. Tačiau norėjosi, kad ta siužeto linija apie griežtą skyrstymą į gerus ir blogus būtų labiau išbaigta. Ir dar tas detektyvo Frosto (labai populiari pavardė detektyvams, naudojama tiek romanuose, tiek serialuose) žavėjimasis pagyvenusiomis damomis – kažkoks labai jau “pritemptas“ ir utriruotas.

Kas dar pasirodė silpnokai? Žudikai maniakai, kurie tarsi išdygo iš niekur, kažkaip patys vienas kitą surado, ilgus metus dirbo savo juodus šlykščius darbelius ir niekas nieko neįtarė. Norėjosi bent jau trumpo paaiškinimo, kodėl jie tai darė? Juk visada būna kažkokia priežastis: vaikystės trauma, susikaupęs pyktis ir pan. O dabar visiškai neaišku, kodėl jie tai darė (ankstesniuose romanuose bent jau buvo nurodomos kažkokios priežastys – organų donorystė, pasąmoningas kerštas motinai ir pan.). Man trūko tos priežasties.

Man patinka knygos, kurios nepaisant siužeto dar suteikia ir pažintinės informacijos. Esi priverstas paskaitinėti, pasižvalgyti, paieškot. Dabar jau žinau, kaip atrodo Beždžionių karalius, dao.