NEŽINOMAS KELEIVIS

dievas visada keliauja incognitoPirmoji šių metų iššūkio knyga jau įveikta. Ir labai jau per trumpą laiką. Nors tikėjausi užtruksianti, nes jau nelabai ji mane iš pradžių įtraukė į siužetą, kurio pasirodo iš tikro net nėra. Ir nežinau kodėl, bet kažkaip iš pat pradžių vis kildavo asociacijos su meniniu filmu “Ivanas Visagalis“.

Nežinau kodėl, bet knygos pavadinimas visiškai nesisiejo su bendra knygos tematika. Ir tai paaiškėjo visiškai ją perskaičius, nes iki pat pabaigos tikėjausi kažko tokio, unikalaus, galbūt truputį mistiško. O pabaiga tiesiog tokia paprasta. Ir ją nuspėtų daugelis žiūrinčių tuos serialus iš Rozamundės kolekcijos. Vienintelis knygos turinio atitikmuo su pavadinimu, tai, kad kažkur ties viduriu yra pacituojamas A.Enšteinas apie incognito keliaujantį Dievą.

Pradžioje vis nesupratau, ką skaitau – romaną ar psichologinių pamokymų knygą. Taip, pagridinis herojus turi daug problemų, yra nusivylęs gyvenimu, kuris, jo manymu, eina pro šalį. O čia kažkoks guru, pasitinkantis jį ant Eifelio bokšto, pasiūlo jam sandėrį, kurio jis neatsisakė. Matyt nelabai jau ir norėjo leisti į kelionę žemyn nuo bokšto sijų. O jų susitikimai, kurie palaipsniui keičia Alano gyvenimą man daugiau panašūs į mokinio ir mokytojo susitikimą, kurio metu tiesiog pristatomos psichologinės įžvalgos, tokios kaip:

bet koks pokytis turi kilti iš paties žmogaus, o ne iš išorės. Tavo gyvenimo nepakeis nei kokia organizacija, nei vyriausybė, nei naujas viršininkas, nei profsjunga, nei naujas sutuoktinis

Kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti

pykstantis žmogus – kurčias, o puolęs į neviltį – aklas

tikrasis pasitikėjimas savimi nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Tai asmeninis žmogaus bruožas. Galima sakyti, tai nesugriaunamas žmogaus tikėjimas savo verte, savo sugebėjimais, ir išorinė kritika jo neveikia

Atstumdamas žmogų ar nepriimdamas jo idėjų paskatini jį užsisklęsti ir įsikibus laikytis savo pozicijos. Kodėl gi jam turėtų būti įdomu, ką tu nori pasakyti, jeigu atmeti jo požiūrį?“

kai kas nors nepagrįstai priekaištauja, jokiu būdu nereikia teisintis, antraip imsi žaisti pagal priešininko taisykles

Ir taip toliau ir panašiai.

Tokių įžvalgų pilnos knygos iš serijos kaip padėti sau ir kaip tapti sėkmingu. Nors palaipsniui knyga po truputį įtraukia savo siužeto nebuvimu, o pabaigoje pradedi jausti netgi šiokią tokią įtampą ir nekatrumą, kuom visa tai baigsis.

Tačiau kas man užkliuvo šioje knygoje, tai labai jau greiti Alano pokyčiai ir labai jau lengvas kelias į juos. Ir be jokių didelių pastangų ir apmąstymų, be didelių psichologinių įtampų. Taip paprastai ir lengvai. O gal iš tiesų tik tiek ir reikia? Tiesiog panorėti ir žengti vieną žingsnį. Ne nuo sijos, bet tolyn  gyvenimą?

Negaliu pasakyti, kad knyga visiškai nepatiko. Normali, gera, rami knyga, nereikalaujanti jokių emocinių pastangų perskaityti ir nepaliekanti jokių ilgalaikių pėdsakų širdyje ir galvoje. Nors, tiems, kurie turi psichologinių problemų gali atrodyti ir priešingai. Tiesiog tai toks tarpinis variantas tarp romano ir psichologinių konsultacijų.