LAIMĖS PASLAPTYS

paryziaus dienorastisTokias knygas aš vadinu tarpinėmis knygomis. Tai knygos, kurias skaitai tarp didesnių ir storesnių, tokių, kurias skaitant užtrunki šiek tiek ilgiau nei vieną ar dvi dienas, kurios įtraukia. Tačiau tai ne prastesnės knygos, o kartais net geresnės nei tos vadinamos rimtosios. Greitai perskaitomos, tačiau paliekančios šiokių tokių minčių.

Nors ir nefilosofinė ar psichologinė knyga, tačiau ganėtinai įžvalgi ir realistiška. Nors dienoraščiu aš jos nepavadinčiau, nes dauguma temų tokios bendros ir dažnai pasikartojančios. Nors gal taip ir turi būti  – mintys vis pasikartoja, jas vis reikia iš naujo peržvelgti jau laiko linijoje.

Kodėl prancūzai laimingesni už lietuvius? Na, visiems į galvas yra jau įkalta, kad tai susiję su pinigais ir materialine gerove. Tačiau ne viskas taip jau elementaru ir gali būti suvesta vien į piningus. Viskas priklauso nuo minčių ir nuo žmogaus sugebėjimo pasipriešinti jam brukamai informacijai, nuo tikėjimo, kad nepaisant viso negatyvo, kuris didžiuliais srautais liejasi iš žiniasklaidos, vis dėlto gyvename mes ne prasčiau nei kitų Vakarų šalių piliečiai. Bėda tik ta, kad tas užkratas, kurį mūsų tėvams, o jie savo ruožtu mums, bruko visus penkiasdešimt metų ne taip jau ir lengvai gali būti pašalintas iš lietuvio galvos. Tas ribotumas ir siekimas būti nematomu, nes už tai gali nubausti, vis dar gajus ir karts nuo karto prasiveržia į paviršių bei lemia mūsų veiksmus.

Kodėl mes negalime vieni kitiems šypsotis ir vadinti “ponais“? Todėl, kad ponai pas mus vis dar blogis, išnaudotojai kapitalistai. Daug labiau lietuviams patinka prasilenkti gatvėse abejingais ir šaltais veidais.

Kodėl pas mus visada pirkėjai turi dėkoti pardavėjams už tai, kad pirko? Klausimas, kas kam padarė paslaugą, kas kam Lietuvoje reikalingas?

Kada paskutinį kartą teko važiuoti taksi ir nekraupti nuo taksisto išvaizdos, elgesio ir mašinos stovio? Ar kada nors taksi vairuotojas padėkojo jums už paliktus arbatpinigius? Ar papasakojo apie miestą, kuriame esate? Ar bent paklausė, kaip jaučiatės?

Ar jums nepabodo tos žiniasklaidos pastangos kiekvieną dieną mums įrodinėti, kad gyvename savartyne? Kad mums teko dalia gimti pačioje baisiausioje ES šalyje? Kad esame nevykėlių tauta? Man pabodo, kad net mažomis mūsų sportininkų, kultūros veikėjų, mokslininkų pergalėmis nemokame džiaugtis, kad būtinai reikia  visas naujienas pradėti kriminalais, skandalais, bjaurastimi, kad kriminalams žiniose skiriama trigubai jei ne penkis kartus daugiau laiko nei kultūrai, mokslui, šalies pažangai. Kodėl pirmuose laikraščių puslapiuose ne publikacijos apie šviesius šalies žmones, kurie dirba nematomą darbą, kad visiems mums būtų geriau gyventi. O tiems, kurie jau taip labai nori pasimėgauti kitų skausmu ir nelaimėmis, tegul rodo specialias laidas po 24.oo.

Atrodo, kad knyga visai ne apie tai. Atrodo, kad turėtum skaityti apie gražų gyvenimą Paryžiuje, mėgautis šio Europos miesto šviesa ir blizgesiu. Tačiau kas labiausiai patiko šioje knygoje tai autoriaus gebėjimas “užkabinti“gilesnes socialines problemas, pažvelgti giliau nei tik Sena ir romantiški pasivaikščiojimai Eliziejaus laukais.

Rekomenduočiau šią knygą lietuviams, kuriems labai norėtųsi pažvelgti į veidrodį ir pamatyti savo tikąjį veidą. Na, o kai kuriems lietuviams reiktų naudoti po du kartus per dieną, nuolat – kaip efektingą smegenų koregavimo priemonę, kad kitą kartą pažvelgus į veidrodį vaidas nebūtų toks iškrypęs.

Kaip rašė autorius: “Susikurti pozityvų veidrodį – nesunku. Jei neturi pinigų, gali džiaugtis, kad esi sveikas. Kad turi laiko žiūrėti į medį, į paukštį, o kiti jo neturi. Kad turi stogą virš galvos. Yra ko valgyti pietums. Kad turi laisvę – tik sugebėk ją naudotis. Sėsk į savo mašiną – kad ir dešimties metų senumo – ir važiuok, kur nori.“