NEGIRDIMI ŠNABŽDESIAI

mirusiuju snabzdesiai  Ne metų iššūkis, bet vis dėlto įveikta knyga. Nors labai laukta ir tikėtasi daugiau nei galų gale teko patirti skaitant trečią serijos apie Deividą Hanterį knygą “Mirusiųjų šnabždesiai“. Apie Lavonų ūkį jau buvo rašyta anktesnėse knygose, todėl šioje kaip ir nieko naujo. Kažkokių įspūdingų mokslinių atradimų, faktų šioje knygoje taip pat nerasie. Ypač jei skaitei pirmas dvi. Viskas girdėta ir skaityta. O ir įtampa kyla tik pačioje romano pabaigoje. Charakteriai kažkokie stereotipiški ir “pritraukti. Nesirutuliuoja ten pas juos dialogai, keistas bendravimo stilius, toks paviršutiniškas. Nelimpa aplinka ir įvykiai. Nelimpa ir viskas. Jau įpusėjus knygą galima pradėti įtarti, kad visi kaip pamišę vaikosi galima ne tikrojo maniako, nes labai jau intensyviai to galimo maniako vardas kartojamas tekste. Tarsi stengiantis skaitytoją įtikinti, kad tikrai ieškomas būtent šis žmogus. Ir tų keistų ir makabriškų žmogžudyčių tyrimas kažkoks lyg ir tarp kitko, nei jis padeda bylai, nei trukdo. Asmeniniai herojų santykiai irgi tokie keistoki. Lyg ir turėtų kelti kažkokias emocijas, tačiau jausmas toks, kad plauktum paviršiumi ir skaitytum dialogus tik tam, kad knyga netaptų tik sausu bylos tyrimo aprašymu.

Pirmos dvi knygos išsiskyrė dinamika ir įtampa. Šioje gi ilgokai buvo “tampoma guma“, vaikščiojama apgraibomis, pokalbiai vyko tokie šiaip sau. Aišku, trečioje knygoje nelabai ką naujo ir beparašysi apie tą Lavonų ūkį Tenesyje, bet galbūt buvo galima konstruoti siužetą remiantis ir kitomis medicinos žiniomis.

Nepasakyčiau, kad knyg visiškai nepatiko. Aišku, iš trijulės ji pati silpniausia. Tačiau visgi įdomi. Na, atspėjau aš, kad maniakas tikrai ne tas laidojimo namų šeimininkas, kad taip akivaizdžiai ir paprastai baigtis negali. Tik man trūko tos ankstesnių knygų įtampos ir siužeto dinamikos, noro versti ir versti knygos puslapius siekiant išsiaiškini tiesą.  Galbūt šiurpti nuo kai kurių detalių, tačiau tikėtis, kad visa tai daroma tik todėl, kad tokie kaip tas Mirties fiksuotojas būtų gretai pagaunami arba iš viso neturėtų noro ar vilties imtis savo darbelių.

Nors pati idėja apie tai, kad dėl mirties baimės norisi surpasti ją pačią – gal ir nieko. Man patiko tie keli bandymai “nupiešti“ maniako psichologinį portretą. Įdomios įžvalgos, palyginimai ir hipotezės.

Dar radau vieną keistą žodį “Beveik visą naktį barakatinavau ant sofos“ – ką reiškia “baraktinavau“? Pasirodo tai galvą linksint snausti. Ačiū vertėjui už praturtintą žodyną.