TAISYKLĖS APIE TAI, KAS TAISYKLĖMS NEPASIDUODA

“Meilės neįmanoma paaiškinti. Ją įmanoma tik patirti“

“Meilės negalima paaiškinti, bet ji pati paaiškina  viską.“

taisyklesJei tektų rekomenduoti kam nors knygą, kuri tikrai būtų verta savaitės naktų – nedvejodama nuo lentynos paiimčiau E.Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Ir tai tikrai ne banalių psichologinių patarimų knyga, kurioje būtų viskas iki koktumo aiškiai išdėstyta, kaip turi elgtis savo gyvenime, norėdamas išlaikyti ir palaikyti santykius. Tai geriau nei psichologija, tai knyga, kuri verčia susimąstyti, perkainuoti savo vertybes ir požiūrį. Ir tai tikrai ne vien apie meilę ir tikrai jau ne apie meilę priešingos lyties asmeniui. Tai apie meilę gyvenimui, apie gyvenimą meilėje. Apie vertybes, kuriomis reiktų vadovautis, remtis ir grįsti savo santykius tiek su aplinkiniais, tiek su pačiu savimi.

“Šis pasaulis kaip snieguotas kalnas, atmušantis tavo balso aidą. Viskas, ką pasakysi – ger ir bloga – būtinai sugrįš. Todėl jei kas nors apie tave blogai galvoja, kalbėdamas apie jį blogai tik pabloginsi padėtį. Tapsi užrakintas ydingame piktosios energijos rate. Verčiau keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų kalbėk apie šį žmogų tik gerai. Praėjus keturiasdešimčiai dienų viskas bus kitaip, nes tu pats viduje būsi kitoks“.

Krizės užklumpa mus ne tik stuktelėjus apvaliam amžiui, krizės aplanko nuolat. Aišku, jeigu turi su kuom mąstyti ir sugebi tai karts nuo karto daryti. Pavydėtina išmintis, kuria vadovaujasi sufijai, ne visiems mums gali būti pasiekiamas bent dešimtadalis to, kaip gyvenimą supranta šie išminčiai. Tačiau bent keletą krislų (arba purslų, arba kruopelyčių) perskaičius knygą tikrai gali pasilikti ir šiek tiek pakeisti gyvenimą. Kad ir gebėjimas suvokti, kad “pragaras yra čia ir dabar. Dangus irgi. Liaukis nerimavęs dėl pragaro ar svajojęs apie dangų, nes jie abu yra tavyje, šią akimirką. Kiekvieną kartą, kai pamilstame, mes pakylame į dangų. Kiekvieną kartą, kai pajuntame neapykantą, pavydą ar nutariame, su kuo nors kautis, puolame tiesiai į pragaro liepsnas“.

O tą dalį apie amžiną kovą tarp skirtingų religijų – verta cituoti ir mokyti tuos, kurie kiekvieną dieną traukia į “šventąjį karą“ ir siekia įrodinėti savo tiesas. Viena labiausiai man patikusių istorijų, kurią papsakojo Šamsas iš Trebizo:

“Kartą prie sufijo pribėgo žmogus ir sunkiai alsuodamas tarė “Ei, žiūrėk, ten žmonės neša padėklus, matai?“. Sufijas ramiai atsakė: “O kuo mes čia dėti? Ar tai mano reikalas?“, “Bet tuos padėklus nešą į tavo namus“ – sušuko žmogus. “Tada, ar tai tavo reikalas?“, paklausė sufijas.

Oi, kaip norėtųsi, kad žmonės nestebėtų nuolat, kas, kur ir kieno padėklus neša ir kodėl neša, o labiau domėtųsi savimi ir savo dangumi ar pragaru.

Jei reiktų palyginti abi E.Shafak knyga, siūlyčiau pradėti nuo “Keturiasdešimties meilės taisyklių“, o “Stambulo pavainikę“ palikti paskui. Skandalai palauks. (nors aš pati asmeniškai nemanau, kad “Stambulo pavainikė“ tokia jau skandalinga, tačiau kas aš, kad vertinčiau).

Tiesa, vienintelis dalykas, kuris man knygos pabaigoje nepatiko, o gal tiksliau būtų pasakyti nuskambėjo neįtikinamai – Elos pabėgimas palikus vaikus. Pasirinkti gyvenimą be jų. Galbūt taip atsitinka kai aplanko tikrai didelė meilė.

 pavainike

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s