BERNIUKAS IR TIGRAS

pi Na ir sekasi man šių metų pradžioje su geromis knygomis, nes praėjusiuosius baigiau labai jau sunkia knygele mano galvai ir širdžiai.

Kadangi visi lekia žiūrėti filmo, aš vis dėlto nusprendžiau pirmiausia perskaityti knygą. Dėl mokslinio eksperimento ir dėl savęs – kad taip jau nebūčiau apžavėta vien tik gražiais kraštovaizdžiais.

Ir… abstulbau, kad galima tai skaityti. Kad galima mėgautis tekstu net ir be siužeto. Kad galima tiesiog fiziškai jausti sakinio tobulumą: “Medis atsižvelgė į kelią, kuris susižinojo su oru, mąstančiu apie jūrą, kuri bendravo su saule“.

Kaip man patiko ta vos juntama ironija, tas gebėjimas tarsi iš šalies pažvelgti į susidariusias sunkias, neįsivaizduojamas sąlygas. Tarsi pasakojant istoriją, kaip tu išėjai kažkur į miestą ir tiesiog pasiklydai, o ne plūduriuoji Ramiajame su Bengalijos tigru pašonėje. Tas gaivališkas instinktas išlikti, išgyventi. Vaiko pasirinkimas gyventi.

Jau antroje knygoje užtinku svarstymus apie skirtingas religijas, kurios man patinka ir tinka. Verčia garsiai kvatotis pandito, imamo ir katalikų kunigo ginčas. Kokie vis dėlto keisti ir juokingi tampa fanatikai.

Kaip ramiai, su lengva jumoro doze yra aprašomas gyvūnų pardavimas kitiems zoologijos sodams. Netgi CITIES minima. (Vašingtono konvencija, reguliuojanti prekybą retomis ir nykstančiomis gyvūnų rūšimis). Oi kaip tai pažįstama ir žinoma. O tikra hinduistinė karvė – tobulas pavyzdys apie visuomenėje sklandančius stereotipus.

Paskui kelionė vandenynu 227 dienas. Su kolega išsigelbėjusiuoju Ričardu Parkeriu. Nieko nevyksta, bet užburia. Užburia buvimas natūraliu, plėšrūnu.

O kaip man patinka tekstas “šiurkštus kailis rodosi sulopytas iš pasaulio kūrimo likučių“, “pertempti mano pojūčiai sukliko iš paskutiniųjų“, “kiekvienas plaukelis man ant kūno styrojo klykdamas iš siaubo“, “snukis margas lyg drugelio sparnai ir su senstelėjusia kiniška išraiška“.

Aišku, nieko čia malonaus kai tenka skaityti (ir įsivaizduoti) zebro ir orangutango patelės žūtį. Paskui pripranti ir vėžlių skrodimas, žvejyba, netgi išmatų valgymas tampa ne toks atgrasus, nes suvoki, kad tai gamta, o žmogus, kaip pats baisiausias ir pavojingiausias plėšrūnas, yra tos gamtos dalis, kad tenka rinktis tarp gyvenimo ir estetikos, sociumo (kurio ten net nėra).

Tik baimė gali įveikti gyvenimą. (…) Ji kerta tau per silpniausią vietą, kurią lengvai ir neklystamai aptinka. Ji visada pradeda nuo tavo minčių. Vienu metu jautiesi ramus, susivaldęs, laimingas. Tada, lyg koks šnipas, tau į mintis įšliaužia baimė, prisidengusi švelnios abejonės apdaru. Abejonę pasitinka napsitikėjimas, kuris stengiasi išstumti ją lauk. Bet nepsitikėjimas – prastai ginkluotas pėstininkas. Abejonė lengvai jį įveikia. Tampi neramus. Tada į kovą stoja protas. Vėl nusiramini. Protas gerai ginkluotas naujausios technologijos ginkluose. Bet kad ir kaip stengtumeisi, nepaisant puikios taktikos ir gausių neginčijamų pergalių, protas pralaimi. Jautiesi silpstąs, svyruojąs. Neramumas perauga į būgštavimus. Toliau baimė visiškai įsisuka tau į kūną, kuris jau žino, kad vyksta kažkas ne taip. Plaučiai jau nuplasnoję šalin lyg paukščiai, o žarnos nuvingiavę kaip gyvatės. Dabar jau liežuvis krenta negyvai kaip oposumas, o žanikaulis ima šoliuoti vienoje vietoje. Ausys apkursta. Raumenys ima virpėti kaip per maliariją, o keliai dreba lyg šoktumei. Širdis įsitempia per stipriai, rankos pernelyg atsipalaiduoja. Ir taip visas likę kūnas. Visos kūno dalys žlunga, kaip joms būdinga. Gerai veikia tik akys. Jos visada skiria baimei tinkamą dėmesį. Netrukus griebiesi skubotų sprendimų. Atleidi iš pareigų paskutiniuosius savo sąjungininkus – viltį ir pasitikėjimą.

Ačiū Editai Mažonienei už vertimą. Einu žiūrėti filmą.

TAISYKLĖS APIE TAI, KAS TAISYKLĖMS NEPASIDUODA

“Meilės neįmanoma paaiškinti. Ją įmanoma tik patirti“

“Meilės negalima paaiškinti, bet ji pati paaiškina  viską.“

taisyklesJei tektų rekomenduoti kam nors knygą, kuri tikrai būtų verta savaitės naktų – nedvejodama nuo lentynos paiimčiau E.Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Ir tai tikrai ne banalių psichologinių patarimų knyga, kurioje būtų viskas iki koktumo aiškiai išdėstyta, kaip turi elgtis savo gyvenime, norėdamas išlaikyti ir palaikyti santykius. Tai geriau nei psichologija, tai knyga, kuri verčia susimąstyti, perkainuoti savo vertybes ir požiūrį. Ir tai tikrai ne vien apie meilę ir tikrai jau ne apie meilę priešingos lyties asmeniui. Tai apie meilę gyvenimui, apie gyvenimą meilėje. Apie vertybes, kuriomis reiktų vadovautis, remtis ir grįsti savo santykius tiek su aplinkiniais, tiek su pačiu savimi.

“Šis pasaulis kaip snieguotas kalnas, atmušantis tavo balso aidą. Viskas, ką pasakysi – ger ir bloga – būtinai sugrįš. Todėl jei kas nors apie tave blogai galvoja, kalbėdamas apie jį blogai tik pabloginsi padėtį. Tapsi užrakintas ydingame piktosios energijos rate. Verčiau keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų kalbėk apie šį žmogų tik gerai. Praėjus keturiasdešimčiai dienų viskas bus kitaip, nes tu pats viduje būsi kitoks“.

Krizės užklumpa mus ne tik stuktelėjus apvaliam amžiui, krizės aplanko nuolat. Aišku, jeigu turi su kuom mąstyti ir sugebi tai karts nuo karto daryti. Pavydėtina išmintis, kuria vadovaujasi sufijai, ne visiems mums gali būti pasiekiamas bent dešimtadalis to, kaip gyvenimą supranta šie išminčiai. Tačiau bent keletą krislų (arba purslų, arba kruopelyčių) perskaičius knygą tikrai gali pasilikti ir šiek tiek pakeisti gyvenimą. Kad ir gebėjimas suvokti, kad “pragaras yra čia ir dabar. Dangus irgi. Liaukis nerimavęs dėl pragaro ar svajojęs apie dangų, nes jie abu yra tavyje, šią akimirką. Kiekvieną kartą, kai pamilstame, mes pakylame į dangų. Kiekvieną kartą, kai pajuntame neapykantą, pavydą ar nutariame, su kuo nors kautis, puolame tiesiai į pragaro liepsnas“.

O tą dalį apie amžiną kovą tarp skirtingų religijų – verta cituoti ir mokyti tuos, kurie kiekvieną dieną traukia į “šventąjį karą“ ir siekia įrodinėti savo tiesas. Viena labiausiai man patikusių istorijų, kurią papsakojo Šamsas iš Trebizo:

“Kartą prie sufijo pribėgo žmogus ir sunkiai alsuodamas tarė “Ei, žiūrėk, ten žmonės neša padėklus, matai?“. Sufijas ramiai atsakė: “O kuo mes čia dėti? Ar tai mano reikalas?“, “Bet tuos padėklus nešą į tavo namus“ – sušuko žmogus. “Tada, ar tai tavo reikalas?“, paklausė sufijas.

Oi, kaip norėtųsi, kad žmonės nestebėtų nuolat, kas, kur ir kieno padėklus neša ir kodėl neša, o labiau domėtųsi savimi ir savo dangumi ar pragaru.

Jei reiktų palyginti abi E.Shafak knyga, siūlyčiau pradėti nuo “Keturiasdešimties meilės taisyklių“, o “Stambulo pavainikę“ palikti paskui. Skandalai palauks. (nors aš pati asmeniškai nemanau, kad “Stambulo pavainikė“ tokia jau skandalinga, tačiau kas aš, kad vertinčiau).

Tiesa, vienintelis dalykas, kuris man knygos pabaigoje nepatiko, o gal tiksliau būtų pasakyti nuskambėjo neįtikinamai – Elos pabėgimas palikus vaikus. Pasirinkti gyvenimą be jų. Galbūt taip atsitinka kai aplanko tikrai didelė meilė.

 pavainike