DANIELIUS IR JO ISTORIJOS

danielius dalbaTurbūt labiausiai laukiama knyga Lietuvoje. Laukiamiausia dėl savo kitoniškumo ir noro tą kitoniškmuą pajausti.Ir aš ją pagaliau perskaičiau bei galiu padėti į “Knygynėlio už kampo“ lentyną prie kitų K.Sabaliauskaitės romanų. (visi skaitantys knygas žino jų pavadinimus).

Nors ir kiek pati autorė kalbėjo apie tai, kad ši knyga skirsis nuo Silva Rerum romano, tačiau viena, kas jas visas tris jungia – kalba. Net jei ir pasakojama apie kito laikotarpio Vilnių ir jo žmones, išlieka sruvenanti ir tekanti kalba. Anksčiau galvojau, kad tai tik metaforos, o skaitant K.Sabaliauskaitę – tai realybė.

Gaila tik, kad tai apsakymai, o ne romanas, kad taip trumpai tenka mėgautis ta galimybe džiaugtis tekstu.  Kai kuriuose apsakymuose galima atpažinti kai kurias nesenas realijas, kai kurie apsakymų herojai yra susieti bendrų įvykių, kai kurių apsakymų atomazga netikėta ir tikrai verčianti susimąstyti. Galėčiau net įvardinti labiausiai patikusius: “Mirtis Vilniuje“, “Žeismastis“ (ne tik dėl siužeto ir moralo apie tai, kad mes visada darome netinkamas išvadas net nežinodami kitų žmonių elgesio motyvų, bet ir dėl pačio žodžio – pirmą kartą girdėto naujadaro, kuris man tikrai patiko) ir “Vilniaus vėtrungės“ (nes manau, kad tokį istorijos perrašymą patyrė visa šalis, ne tik ViIlnius, visuose miestuose buvo griaunama, kad būtų kuriama vieno asmens parašu – šioje vietoje gerai skamba Danieliaus Dalbos išsakyta mintis, “kad absoliučiai kiekviena šeima turi kraujo dėmę savo istorijoje. Budelio. Arba aukos. o jeigu jos neturi – vadinasi, buvo liudininkai, kurie bailiai stebėjo ir nieko nedarė. Trūsinėjosi po savo laukelį vadovaudamiesi šūkiu, kad už tvoros – “ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Tebuvo pilkuma, besidžiaugianti, kad egzekucijos aikštėje šiandien ne jie. (…) Pilkuma yra pavojingiausia.“

Kol kas nežinau, kas sieja visus tuos apsakymus ir novelę, bet manau, kad tas suvokimas ateis kiek vėliau, nes ši knyga turi “pagyventi“ ją perskaičiusiojo galvoje, širdyje, ją reikia pasinešioti, kaip ir kitas K.Sabaliauskaitės knygas. Vėliau, manau, kad atsakymas ateis pats.

KARTĄ PIETŲ AMERIKOJE

kartaKai nėra ko žiūrėti per TV, M.Starkaus ir V.Radzevičiaus kelionės po margą pasaulį buvo tarsi atgaiva. Pasakojimo forma, vaizdai, realūs paprasti žmonės, jų įspūdžiai ir nuotykiai. Ir nesvarbu, kokioje šalyje – Indijoje, Afrikoje ar jau ir Pietų Amerikoje. Todėl ypač laukiamos ir knygos, kurių paskutinė jau saugiai nugulė lentynoje prie perskaitytų.

Knyga pasitikrinimui, knyga atradimams, knyga juokui, knyga atradimams. Geroji ištikmioji ir moteriškai kaprizinga “Snaigė“, su kuria taip sunku buvo atsisveikinti (jei jau skaitant sunku, įsivaizduoju, kokios emocijos kunkuliavo ekipažui atsisveikinant su ištikima, 16 000 km nukeliavusia Snaige“).

Siužeto kaip ir nėra, tiesiog ilga ir nuotaikinga kelionė per Pietų Amerikos žemyną, per skirtingas kultūras, skirtingus žmonių gyvenimus. Geriau nei bet koks Lonely Planet ir Rough Guide vadovas.

Perskaitai tokią knygą, peržiūri vėl siužetus, ir supranti, kad labai jau pats laikas planuoti ir savo keliones.

MAŽASIS GELBĖTOJAS ARBA KAS NENORĖJO BŪTI IŠGELBĖTAS

gelbetojasMan patinka knygos, kurias skaitydamas ne tik gali sekti siužeto perpetijas, bet ir sužinai visiškai netikėtų dalykų.

Pavyzdžiui, kad prancūziškas žodis cravate – kaklaraištis – yra kilęs iš švediško žodžio croat, reiškiančio bebaimį maniaką.

Ir, kad visage du pantomime – gebėjimas maksimalizuoti veido raumenų judesius nepriklausomai vienas nuo kito, nuo ko žmogus paprastai atpranti dar jaunystėje, nes naudojame mes tik pagrindinius raumenis išreikšti universalius jausmus: pyktį, nerimą, džiaugsmą, liūdesį, nuostabą. Nors gamta apdovanojo mus galimybe išreikšti milijonus išraiškų. Profesionalai sugeba pakeisti bet kurio veido raumens padėtį sutraukdami ir atpalaiduodami jį, tokiu būdu visiškai pakeičiant veido išraišką, kurios mūsų smegenų dalis, kuri atpažįsta veidus – fusiform gyrus – ir yra labai jautri netgi mažiausiems pasikeitimams, nes jos užduotis yra atpažinti tūkstančius, fiziologiškai vertitant, vienodų veidų negali priskirti prie jau pažįstamų ir identifkuoja kaip kito asmens veidą. Tokiu būdu profesionalūs ne tik aktoriai, bet ir sukčiai, žudikai gali akimirksniu virsti kitais žmonėmis.

Natūralu kai detektyve žudikas yra neigiamas personažas ir lyg ir turėtum norėti, kad jis kuo greičiau būtų sučiuptas. Tačiau man Mažasis Gelbėtojas labai patiko. Dėl savo principingumo, sąžiningumo ir susitelkimo į tikslą, gebėjimou išgyventi sunkiomis sąlygomis. Patiko, kad nebuvo neturėjo jis polėkio šaudyti į kairę ir į dešinę, kad nesruvo kraujo upės jam atliekant savo darbą, nereikėjo vis jaudintis, kad Haris Hūlė vis jo nesučiumpa, o jau jau priartėjus – jis vėl pasprunka.

Kaip visada, perskaitai knygą ir sulig paskutiniu puslapiu atsikvėpti, nes ji baigėsi taip, kaip tu ir norėjai.