KIENO BALTI DANTYS

balti dantysJei būčiau švietimo ir mokslo ministras, įtraučiau knygą apie “baltus dantis“ į privalomųjų perskaityti knygų sąrašą mokykloje vien tam, kad galų gale galbūt ateityje (po kokių 20 metų) nebesivilktume tolerantiškų šalių sąrašo pabaigoje (nors kaip ir norėtume būti patys pačiausi), mūsų politikams netektų šokinėti per tvoras, užsieniečiai studentai nebūtų užpuolami miesų centruose, įtariai nevėpsotume į keliais atspalviais tamsesnius už mus, močiutės nepultų žegnotis, tarsi išvydusios nelabąjį, nesijaustume nejaukiai ir nešnairuotume įtariai į lėtuve šalia sėdintį arabiškos tautybės pakeleivį. Galbūt ne iš karto, galbūt pamažu, bet gal pavyktų? Nors, manau, kad šių dienų jaunimas tuos visus “kitokių“ žmonių pažinimo etapus pereis lengviau ir mažiau skausmingai.

Jei imtume žvelgti į knygą kitu aspektu – manau, kad ją perskaityti pravartu būtų ir mūsų tautiečiams, kurie savo noru, ar verčiami aplinkybių, paliko Tėvynę (kokia ji bebūtų, kaip joje valdžia su tauta besielgtų, bet vis dėlto Tėvynės jausmą suprantame tik tada, kai iš jos išvyktame) ir, kuriems tenka gyventi kitoje terpėje, kitoje kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje, su kitokiais žmonėmis, neretai ir kurti šeimas, auginti vaikus. Tai ne “Džiunglės“, bet apie save perskaitytų daugelis gyvenančių už Lietuvos ribų. Gal taptų lengviau? (be jokio patoso ir sarkazmo).

Kas man patiko? Tekstas. Kalba. Dialogai. Siužeto kaip ir nėra, bet tas kasdienis skirtingų kultūrų, istorijų, šaknų susidūrimas kartais vertė juoktis, kartais tiesiog tyliai susimąstyti: kas tie balti dantys?

Savo atsakymą (aišku, kiekvienam perskaičiusiam knygą, jis gali būti kitoks) aš radau psl.176:

“Kartais pamirštame, kokie svarbūs yra mūsų dantys. Mes ne žemesnieji gyvūliai, jiems dantys nuolat atauga ir panašiai, mes žinduoliai, suprantat. O žinduoliams dantys auga tik du kartus.{…} Bet, kaip visada, lazda turi du galus. Švarūs balti dantys – ne visada sumanu, tiesa? Par exemplum: kai buvau Konge, negrą galėjau pažinti tik iš baltų dantų, jei suprantat. Bjauru reikalas. Tamsu kaip subinėj, dievaži. Todėl jie ir žuvo, suprantat? Vargšeliai. Ar, tiksliau, kaip pažiūrėjus, aš likau gyvas, suprantat?“

… ir vis tiek lengviau rasti tinkamą maišelį siurbliui negu vieną grynakraujį žmogų, vieną grynakraujį tikėjimą visame pasaulyje

Kokiems “Knygynėlio už kampo“ lankytojams rekomenduočiau – drąsiems ir smalsiems. Ir tiems, kurie nori pažinti “kitokius“ nei mes patys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s